Žiema turi keletą privalumų, iš kurių didžiausias tas, jog fotografuojant saulėtekius, nebūtina anksti keltis. Būtent todėl pastarąjį sekmadienį iš namų pajudėjome ganėtinai vėlai, t. y. apie 6 valandą ryte. Miestas dar saldžiai miegojo po audringos šeštadienio nakties, todėl gatvės buvo tuščios. Išvažinėjant iš Oslo, pradėjo švelniai snyguriuoti, kas mus nuteikė šventiškai. Sukinėdamiesi kalnų keliukais su Tomu pliurpėme apie fotografijos filosofiją, socialinių tinklų įtaką fotografijos stiliui ir panašius dalykėlius, todėl atstumas sparčiai tirpo. Tačiau, artėjant link suplanuoto kelionės tikslo, snaigių daugėjo, debesys tirštėjo bei pamažu krito oro temperatūra. Kadangi buvo ankstus rytas, daugelis gatvių bei keliukų buvo nevalyti, todėl aiškiai matėsi, kad buvome pirmieji tos dienos keliauninkai. Pasiekę ežero pakrantę, automobilį palikome stovėjimo aikštelėje, o patys nužingsniavome link ežero. Oro sąlygos buvo ne itin palankios fotografavimui – snigo, dangus buvo apsiniaukęs, o nuo ežero pūtė šaltas rytų vėjas. Trumpai pasitarę, nusprendėme pakeisti dislokacijos vietą, todėl grįžome į automobilį ir pajudėjome link naujos vietos. Bet, vos pajudėjus, mūsų laukė pirmasis dienos nuotykis. Kelias kilo į kalniuką, tačiau mes sustojome įveikę du trečdalius to kelio. Paaiškėjo, kad po šviežio sniego patalu buvo gryno ledo danga. Nors padangos ir žieminės, tačiau be dyglių. Neturėjome ir grandinių. Kadangi elektromobiliai neturi variklių, jų bendras svoris sąlyginai mažas, kas, šiuo atveju, buvo kliūtis. Pradėjome ieškoti žvyro krūvelės, kurių dažnai galima sutikti Norvegijos pakelėse. Kaip tyčia, aplink nebuvo ne saujos žvyro ar smėlio. Tomas pasisiūlė stumtelti bolidą, bet keletą kartų išsitiesė pats. Išties, buvo velniškai slidu. Galiausiai, aš likau eksperimentuoti su įsibėgėjimo trajektorijomis, o Tomas išėjo į kaimą ieškoti žvyro. Po gero pusvalandžio mūsų pastangos buvo vainikuotos sėkmė! Ištrūkome iš ledinių spąstų. Prieš keliaudami į naują fotosesijos vietą, automobilį nusprendėme palikti krovimo aikštelėje, todėl porą kilometrų teko žingsniuoti pėsčiomis. Kad neprailgtų laikas, skaičiavome kiek kartų kiekvienas apvirtome. Kaip jau sakiau, buvo nerealiai slidu. Toliau viskas klojosi daugmaž sklandžiai, todėl po poros valandų jau riedėjome į trečią ir paskutinę vietą. Prie ežero lėtai snyguriavo, horizontą po truputį užtraukė rūkas, o miškas suteikė užuovėją. Buvo tylu ir ramu. Neskubėdami spragsėjome fotoaparatais. Vėliau užsivirinome vandens, užsiplikėme karštos kakavos, o mano nepakeičiamasis bičiulis Tomas iš kuprinės sužvejojo keletą sumuštinių. Sniego pataluose paskendęs miškas, užšalęs ežeras, tyliai krentančios snaigės, karšta kakava ir, svarbiausia, gera kompanija – visi šie maži dalykai yra tūkstančius kartų svarbesni už nuotraukas, kurias parsivežame iš savo kelionių. Tai dalykai, kurie ir kitą kartą suteiks motyvacijos ropštis iš lovos, kai visi aplink dar miega; kurie padarys Jus puikiais pasakoriais, kai porinsite istorijas apie savo nuotykius prie Kalėdų stalo; kurie net ir pačią sunkiausią savaitės dieną suteiks Jums vilties, kai patyliukais pagalvosite „ei, juk savaitgalis jau ant nosies!“