Mano geriausias fotografijos patarimas

Neretai sulaukiu klausimo – kokį fotografijos patarimą galiu duoti pradedantiesiems? Ir visada, jo sulaukęs, šiek tiek sutrinku. Klausimas – paprastas, tačiau atsakymas – labai jau komplikuotas. Žinoma, dažnas klausiantysis tikisi sulaukti kažkokio mažytės techninės paslapties atskleidimo. Bėda ta, jog nesu iš tų techniškų tipelių, kur valandų valandas gali diskutuoti apie matricas, dinaminį diapazoną ar geriausią nuotraukų redagavimo platformą. Todėl dažnas mėgėjas nusivilia, kai pradedu taukšti ne apie megapikselius, o apie fotografiją ir jos filosofiją.

Man kokybiška nuotrauka – tai stiprus ryšys su fotografuojamu objektu ar aplinka. Niekada, atvykęs fotografuoti kraštovaizdžio, nepuolu nustatinėti baltos spalvos balanso, diafragmos ar ISO jautrumo. Į vietą visada atvykstu gerokai anksčiau, nei planuoju fotografuoti. Neskubėdamas apeinu planuojamą fotosesijos vietą, stengdamasis nepripėduoti pėdsakų ar neištrypti pievos, priklausomai nuo to, kokiu metų laiku vyksta veiksmas. Stebiu kokia kryptimi krenta šviesa, ieškau įdomių faktūrų, stengiuosi surasti įdomų fotografavimo kampą. O kartais tiesiog atsisėdu vasariškoje pievoje ir uodžiu mane supančius kvapus, girdžiu žolėse čirpiančius žiogus, jaučiu šiltus Saulės spindulius. Neretai toje pačioje pievoje ir prigulu, nes tada atrodo, jog vasariški žolynai mane priima kaip savą, tampu pievos dalimi. Matau kaip riebus voras, pasislėpęs lapų tankmėje, tyko praskrendančios musės. Seku kaip neskubėdama žolės stiebeliu ropoja boružėlė. Taip susiliedamas su mane supančia aplinka, neretai pamatau dalykų, kuriuos norisi nufotografuoti ir kurių, eidamas į šią vietą, aš net nesiruošiau įamžinti. Todėl tam, kad sukurčiau emociškai ir vizualiai patrauklią nuotrauką, pats turiu pajusti fotografuojamos vietos aurą. Dažnai geriausius kadrus pagaunu ne pirmo apsilankymo metu. Ir ne antro. Ir net ne trečio. Tik po keliolikos bandymų jau matau, kas supančioje erdvėje mane žavi labiausiai, koks objektas ar kompozicija perteikia fotografuojamos vietos dvasią geriausiai.

O tada prasideda kitas etapas – laukimas. Bet kas galime nuostabioje vietoje spragtelėti mygtuką ir įamžinti kalnus, krioklį, vandenyno pakrantę ar istorinį miestą. Jei galime mes, tai gali padaryti ir tūkstančiai kitų fotografų. Bet, jei norite užfiksuoti unikalesnį vaizdą, turite daryti tai, ko nedaro kiti. Dažniausiai, tai būna ankstyvo ryto, vėlyvo vakaro ar gūdžios nakties fotografavimas. Aišku, sunku. Aišku, vargina. Bet, jei norite vaizdo, kurio neturi niekas kitas, tai ir turite daryti dalykus, kurių nedaro niekas kitas. Neretai tai būna kėlimasis keletą valandų prieš aušrą, poilsis tik įpusėjus nakčiai, bridimas į vandenį vos tik nutirpus ledui ar fotografavimas pilant lietui. Kitas svarbus aspektas – ne tik paros laikas, bet ir tinkamos gamtinės sąlygos: įspūdingi debesys, paslaptinga rūko širma ar kvapą gniaužiantys žaibai. Šioje vietoje niekada nebūna jokių taisyklių ar garantijų. Tiesiog stebėkite prognozes ir būkite pasiruošę žaibiškai reaguoti. Iš karto pasakysiu, jog 18 atvejų iš 20 teks nusivilti. Prognozuotas nepakartojamas saulėlydis gali subliūkšti dėl storo debesų sluoksnio. Numatomas tirštas rūkas nepasirodys dėl stipraus vėjo. O bauginanti vasariška audra netikėtai išsisklaidys ir pavirs lengvais lietaus debesėliais. Tačiau tie du ar tas vienas kartas, kai visos aplinkybės išsirikiuos Jūsų naudai, tai atpirks visus nuvažiuotus kilometrus, visas neišmiegotas valandas, visas drebulingas žiemos popietes. Kai sąlygos bus tinkamos, kai vaizdo ieškiklyje matysite iki smulkmenų nugludintą kompoziciją ir fotoaparatas bus sureguliuotas iki skausmo pažįstamais nustatymais, beliks tik nuspausti užrakto mygtuką. Klikt! Štai čia ir ateis supratimas ir džiaugsmas kartu – taip, aš turiu TĄ kadrą!

Nuo šio momento Jūs pasidarysite kaip išprotėjęs žvejys – norėsis nufotografuoti ką nors nepaprasto vėl, vėl ir vėl. Net nesvarbu, kiek laiko bei bandymų tam prireiktų. Savo vaizduotėje jau matysite būsimą vaizdą, todėl su kiekviena tokia nuotrauka bus vis lengviau. Orus išmoksite nuspėti net ir be meteorologijos prognozių pagalbos, visa foto technika nuolatos bus tvarkingai supakuota bei paruošta netikėtam išvykimui, o paryčiais pabusite net ir be žadintuvo, jei tik žinosite, kad ryte nusimato gražus saulėtekis. Toks ir būtų mano patarimas – mėgaukitės procesu, tapkite artimas aplinkai, kurią fotografuosite, džiaukitės mažais dalykais. Nenusiminkite dėl ištikusios nesėkmės, bet priimkite tai kaip dėlionės dalį. Kad būtų lengviau susitaikyti su nepavykusiais bandymais, į fotosesijas įtraukite sau mielus dalykėlius – išsivirkite kavos ant laužo, permiegokite gamtos apsuptyje, jaukiai susirangę miegmaišyje ar atsirėmę į medžio kamieną, paskaitykite Jus įkvepiančią knygą. Nevažiuokite fotografuoti, keliaukite gerai praleisti laiko!


Šv. Valentino rytas

Žadintuvas suskamba 5 valandą, ryte. Nenoromis keliuosi ir svirduliuodamas einu į tualetą. Ten dar penketą minučių sėdžiu ant unitazo ir visaip bandau išvaikyti saldaus miego likučius. Žinau, jog gretimame kambaryje, jaukiai susirangiusi miega žmona. Minkštas patalas ir šiltas mylimosios kūnas niekaip nenori dingti iš mano galvos. Jau beveik nusprendžiau ropštis atgal į lovą, kai netikėtai pagalvojau, jog ne kiekvieną dieną tenka lankytis Italijoje. Tai šiek tiek išblaško mintis apie miegą. Atsisuku vandens maišytuvą, bet kišti rankų po vandeniu neturiu visiškai jokio noro. Bukai spoksau į tekančią vandens srovę, kol nusprendžiu užsisakyti traukinio bilietus. Viskas. Kelio atgal nebėra. Po truputį prausiuosi ir rengiuosi. Daiktai sudėti iš vakaro, bet vakare viskas atrodo daug paprasčiau, nei paryčiais, stovint ties drungno vandens srovele. Truputį svyruodamas ir ties posūkiais stabtelėdamas šiek tiek ilgiau nei įprastai, nusigaunu iki traukinio. Traukinyje sėdime penki žmonės: aš, du statybininkai, geležinkelio darbuotojas ir kažkoks benamis. Nejučia susimąsčiau apie socialinį gamtovaizdžių fotografo statusą.. Taip mintijant, praėjo dvidešimt minučių ir aš jau Vernazza stotelėje. Nuo jūros pučia nesmarkus, bet šaltas vėjas. Sudrebu visu kūnu ir žengiu pirmąjį žingsnį. Tada dar ir dar vieną. Nepasidaro nė kiek lengviau, bet einu į priekį. Posūkis dešinėn, keliasdešimt siaurų laiptelių viršun, tada lankas į kairę ir vėl laipteliai į viršų. Dienomis – tai turistinis miestas, tačiau naktimis ir paryčiais jis vis dar priklauso vietiniams gyventojams. Todėl ant galvos varva nuo džiūstančių skalbinių lašantis vanduo, o jūros oras subtiliai susimaišo su prie durų sustatytų šiukšlių maišelių sodriu aromatu. Geras dalykas tas, kad Vernazza – labai mažas kaimelis, todėl netenka ilgai mėgautis vietinių žmonių buitimi. Blogas dalykas tai, kad sulig paskutiniu namu dingsta ir kelio apšvietimas. Aplink dar visiškai tamsu, o eiti tenka nežinomu kalnų keliuku. Klupinėdamas ir slysčiodamas arba ant nukritusių mandarinų, arba ant riebių šliužų šiaip ne taip skinuosi kelią pirmyn. Po gero pusvalandžio esu patenkintas matomu vaizdu, todėl traukiu lauk fotoaparatą bei trikojį. Tada dar dešimt – penkiolika minučių kalibruoju kompoziciją, kol lieku visiškai patenkintas vaizdu, matomu vaizdo ieškiklyje. Pagaliau nusiraminu ir laukiu patekančios Saulės. Kol laukiu, neskubėdamas spragsiu užrakto mygtuką ir stebiuosi galingai krantą talžančiomis bangomis, nors pučia visiškai menkas vėjelis. 8 valandą ryto nusprendžiu, kad rytinei fotosesijai pakaks ir renkuosi žaislus. Užsisakau bilietus atgal ir patraukiu link stoties. Kol atvažiuos traukinys sėdžiu skersvėjų perpučiamoje stotyje ir galvoju, kad jau esu pakankamai pavargęs, o dar visa diena prieš akis – pusryčiai, kelionė traukiniu, pažintis su nauju miestu, apylinkių žvalgytuvės, pietūs, vakarinė fotosesija.


Žiema!

Žiema turi keletą privalumų, iš kurių didžiausias tas, jog fotografuojant saulėtekius, nebūtina anksti keltis. Būtent todėl pastarąjį sekmadienį iš namų pajudėjome ganėtinai vėlai, t. y. apie 6 valandą ryte. Miestas dar saldžiai miegojo po audringos šeštadienio nakties, todėl gatvės buvo tuščios. Išvažinėjant iš Oslo, pradėjo švelniai snyguriuoti, kas mus nuteikė šventiškai. Sukinėdamiesi kalnų keliukais su Tomu pliurpėme apie fotografijos filosofiją, socialinių tinklų įtaką fotografijos stiliui ir panašius dalykėlius, todėl atstumas sparčiai tirpo. Tačiau, artėjant link suplanuoto kelionės tikslo, snaigių daugėjo, debesys tirštėjo bei pamažu krito oro temperatūra. Kadangi buvo ankstus rytas, daugelis gatvių bei keliukų buvo nevalyti, todėl aiškiai matėsi, kad buvome pirmieji tos dienos keliauninkai. Pasiekę ežero pakrantę, automobilį palikome stovėjimo aikštelėje, o patys nužingsniavome link ežero. Oro sąlygos buvo ne itin palankios fotografavimui – snigo, dangus buvo apsiniaukęs, o nuo ežero pūtė šaltas rytų vėjas. Trumpai pasitarę, nusprendėme pakeisti dislokacijos vietą, todėl grįžome į automobilį ir pajudėjome link naujos vietos. Bet, vos pajudėjus, mūsų laukė pirmasis dienos nuotykis. Kelias kilo į kalniuką, tačiau mes sustojome įveikę du trečdalius to kelio. Paaiškėjo, kad po šviežio sniego patalu buvo gryno ledo danga. Nors padangos ir žieminės, tačiau be dyglių. Neturėjome ir grandinių. Kadangi elektromobiliai neturi variklių, jų bendras svoris sąlyginai mažas, kas, šiuo atveju, buvo kliūtis. Pradėjome ieškoti žvyro krūvelės, kurių dažnai galima sutikti Norvegijos pakelėse. Kaip tyčia, aplink nebuvo ne saujos žvyro ar smėlio. Tomas pasisiūlė stumtelti bolidą, bet keletą kartų išsitiesė pats. Išties, buvo velniškai slidu. Galiausiai, aš likau eksperimentuoti su įsibėgėjimo trajektorijomis, o Tomas išėjo į kaimą ieškoti žvyro. Po gero pusvalandžio mūsų pastangos buvo vainikuotos sėkmė! Ištrūkome iš ledinių spąstų. Prieš keliaudami į naują fotosesijos vietą, automobilį nusprendėme palikti krovimo aikštelėje, todėl porą kilometrų teko žingsniuoti pėsčiomis. Kad neprailgtų laikas, skaičiavome kiek kartų kiekvienas apvirtome. Kaip jau sakiau, buvo nerealiai slidu. Toliau viskas klojosi daugmaž sklandžiai, todėl po poros valandų jau riedėjome į trečią ir paskutinę vietą. Prie ežero lėtai snyguriavo, horizontą po truputį užtraukė rūkas, o miškas suteikė užuovėją. Buvo tylu ir ramu. Neskubėdami spragsėjome fotoaparatais. Vėliau užsivirinome vandens, užsiplikėme karštos kakavos, o mano nepakeičiamasis bičiulis Tomas iš kuprinės sužvejojo keletą sumuštinių. Sniego pataluose paskendęs miškas, užšalęs ežeras, tyliai krentančios snaigės, karšta kakava ir, svarbiausia, gera kompanija – visi šie maži dalykai yra tūkstančius kartų svarbesni už nuotraukas, kurias parsivežame iš savo kelionių. Tai dalykai, kurie ir kitą kartą suteiks motyvacijos ropštis iš lovos, kai visi aplink dar miega; kurie padarys Jus puikiais pasakoriais, kai porinsite istorijas apie savo nuotykius prie Kalėdų stalo; kurie net ir pačią sunkiausią savaitės dieną suteiks Jums vilties, kai patyliukais pagalvosite „ei, juk savaitgalis jau ant nosies!“