Raganos trobelė

Į žygį susiruošėme ekspromtu. Mantą teko rinkti taip pat paskubomis: hamakas, miegmaišis, pašiltinimas, apatiniai rūbai, lauko virtuvėlė, kakava, šokoladas, energetinis gėrimas, kareiviškas maisto davinys ir, žinoma, visi fotografijos rakandai. Pakeliui dar chaotiškai pastudijavome vietos žemėlapį ir raminome save, kad viskas bus tvarkoje. Pirmas netikėtumas laukė ieškant parkavimo vietos. Pasirodo, net ir keliasdešimt kilometrų nuo Oslo vis dar yra sniego. O pakilus net į kelių šimtų metrų aukštį, temperatūra vis dar nukrenta žemiau nulio. Bet į smulkmenas nekreipiame per daug dėmesio ir leidžiamės į kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Klampoti per sniegą su kuprinėmis tas pats, kas bėgti per vandenį – velniškai pavargsti, o įveikei dar tik keliasdešimt metrų. Skubėjimas, nuovargis bei prakeiktas sniegas daro savo tylų darbą ir mes pradedame traukti vienas kitą per dantį. Todėl tokiuose žygiuose šalia savęs reikia turėti laiko ir kelionių patikrintą žmogų, kuris neskuba užpykti dėl vieno kito aštresnio žodžio ir nepradeda verkšlenti, jog be reikalo mes čia atsibastėme, geriau, būčiau namie pasėdėjęs prie Netflix‘o.. Prieky mūsų eina kažkoks vietinis senukas, matyt, išėjęs pasivaikščioti. Bet pamatęs porą kažkokių pusgalvių apsikarsčiusių nešuliais ir kalbančių jam nesuprantama kalba, vyriškis paspartina žingsnį. Mes jau buvome pasiekę ribą, kai tyčiotis vienam iš kito nebebuvo prasmės, todėl visą savo pagiežą nukreipėme į nekaltą senuką ir tyčia sekame jam iš paskos, laikydamiesi keliasdešimties metrų atstumo. Kurį laiką tylomis lenktyniaujame, bet netrukus pasiekiame ežerą, todėl mes pasukame savo keliu, o vienišas keleivis atsipalaiduoja ir neskubėdamas žygiuoja savo keliais.

Pasiekus ežerą, mūsų laukė kitas didelis netikėtumas. Paaiškėjo, kad atėjome visiškai ne į tą vietą, kurią norėjome įamžinti. Čia aš įgijau milžinišką moralinį pranašumą, nes navigacija rūpinosi mano bičiulis, todėl, kol keitėme savo dislokacijos vietą, galėjau be jokios sąžinės graužaties tarkuoti jo šturmano savybes. O jis piktas bei pavargęs turėjo klausytis mano pagiežingų pamokslų, kurie liejosi nenutrūkstama ir veržlia srove, kaip šalia kelio tekantis upokšnis. Galiausiai pasiekę jau suplanuotą vietovę, paruošiame fotoaparatus darbui ir truputį atsipalaiduojame. Surandame ir paruošiame nakvynės vietą: sukabiname hamakus, iškedename miegmaišius bei greitai lendame į apatinius rūbus, nes nuo beprotiško žygio įkaitę kūnai ima vėsti ir darosi nevaikiškai šalta. Kai viską suruošėme ir patys pasiruošėme nakčiai, atėjo metas vakarienei. Vakarienė mudviejų draugijoje – atskira tema. Esame valgę vištienos kepsnį pirmą valandą nakties, pusryčiavome tris valandas keptais blynais (10 vnt.), kepėme dešrainius ir rijome juos prieš pat sugulant miegoti ir t. t. Šį kartą Tomas mus palepino kareivišku maisto daviniu, į kurio sudėtį įėjo kažkokia troškinta mėsa su prieskoniais, kažkokie sausainiai savo maistinėmis ir energetinėmis savybėmis niekuo nenusileidžiantys guminio bato padams, keletas kelerių metų senumo džiovintų riešutų, medus, juodas šokoladas ir krūva celofaninių pakuočių, popierių, servetėlių lyg nuo IKEA baldų. Suryjame visą tą gėrį ir užgeriame karšta kakava. Kol kas fotografuoti dar šviesu, todėl supamės hamakuose. Tomui kilo puiki mintis išgerti energetinius gėrimus. Sugargaliuojame ir juos. Tada prisimename, jog dar turime šokoladukų, kurie netrukus taip pat keliauja į besotes mūsų rykles. Sugraužus po keletą obuolių, ateina metas fotografuoti. Sureguliuojame fotoaparatus ir paliekame juos dirbti savo darbo. Kažkodėl nesinori miego, todėl stovime ir tiesiog šnekučiuojamės. Tomas giriasi, kad padaro šimtą atsispaudimų, bet paprašytas parodyti, kažkodėl, padaro tik penkis. Aš juokiuosi ir netikiu jo pasakomis, todėl Tomas pradeda nervintis bei siūlo eiti miegoti. Taip ir padarome.

Ar esate kada nors miegoje hamake, virš galvos spingsint tūkstančiams žvaigždžių? Nepakartojamas jausmas.. Visų pirma hamakas siūbuoja kaip keltas per audrą. Užsimerkiu ir bandau užmigti, bet netrukus pradeda pykinti, todėl atsimerkiu ir žiūriu į medį, kad susikalibruotų vestibiuliarinis aparatas. Atsirūgstu jautiena. Ir energetiku. Miego, kažkodėl, nesinori. Todėl tyliai guliu ir klausausi naktinio miško garsų. Girdžiu, jog mano bičiulis taip pat nemiega. Vartosi ir dūsauja. Taip gulint, galiausiai, nutirpsta visi šonai, todėl tenka pasitaisyti padėti. Net ir nuo menkiausi judesio hamakas vėl pavirsta į keltą, o aš vėl spoksau į medį. Jautis skrandyje, matyt, irgi jaučiasi ne kaip ir pradeda burbuliuoti. Pradedu nervintis dėl kvailų Tomo užgaidų valgyti naktimis, prieš miegą. Bet garsai gretimame hamake išduoda, kad Tomas taip pat neliko sužavėtas savo mitybos įpročiais. Šiai ne taip sąmonė atsijungia ir trumpam užmiegu. Pabundu nuo to, jog kažkas šviečia prožektoriumi man į veidą, bet netrukus suprantu, kad tai pasisuko priešpilnis Mėnulis ir dabar blizgina man į akis. Atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Bet miegas neima. Priešingai – jaučiuosi visiškai žvalus. Matyt, suveikė energetinis gėrimas.. Iš neturėjimo ką veikti, palengva pradedu suptis hamake, bet jautis pilve taip užburbuliuoja, kad netrukus atsisakau savo sumanymo. Prasivartau ir prasikankinu keletą valandų. Bet, pažiūrėjus į laikrodį, paaiškėjo, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Jaučiu kaip akyse pradeda tvenktis pykčio ašaros. Bet galiu pykti nepykęs, tai vis tiek nieko nepakeis, todėl atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Galiausiai, susinervinęs šoku iš hamako ir einu susirinkti fotoaparato, nes jau pradeda švisti. Tomas taip pat pakyla. Iš jo išvaizdos suprantu, kad naktį praleido taip pat puikiai kaip ir aš, todėl tiesiog žiūrime vienas į kitą ir tylime. Tylą pralaužiame bendru sutarimu išsivirti kakavos. Tai šiek tiek pakelia ūpą. Išgeriame po puoduką garuojančios laimės ir suvalgome šokolado likučius. Kažkodėl vis tiek atsirūgstu jautiena. Nusprendžiame dar šiek tiek pamiegoti. Šį kartą lūžtu akimirksniu.

Šiaip, Tomas – puikus ir nepakeičiamas bendražygis, tačiau jis turi vieną mane iš proto varančią savybę. Vos tik aš įmingu, jis pradeda sukinėtis aplink palapinę ir hamaką bei inkšti, kad jau laikas keltis, kad jis išalko ir panašius niekus. Šis rytas buvo ne išimtis. Šimtą kartų jis mane traukė iš sapnų karalystės, bet šimtą kartų kylanti Saulė ir jos šilti spinduliai sugrąžino mane atgal. Tačiau galiausiai man trūko kantrybė, todėl pramerkiau akis ir riebiai nusikeikiau. Tomas dar bandė viską nuleisti juokais, bet aš vėl atsirūgau jautiena ir tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Pasiūliau vyniotis meškeres bei keliauti namo. Pasiūlymas buvo entuziastingai priimtas, todėl susipakavome žaislus ir patraukėme snieguotais keliukais atgal. Energetinio gėrimo efektas buvo senai pasibaigęs, todėl žygiuoti buvo sunku. Pasiekus automobilį, nuotaika šiek tiek pasitaisė. O veidrodėlyje stebėdamas tolstančius kalnus, netgi pajuntu, kad šis nuotykis – ne toks jau ir blogas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl paskutinį kartą atsirūgstu jautiena ir mes skubame namo, kur laukia patogūs ir šilti patalai.



Mano geriausias fotografijos patarimas

Neretai sulaukiu klausimo – kokį fotografijos patarimą galiu duoti pradedantiesiems? Ir visada, jo sulaukęs, šiek tiek sutrinku. Klausimas – paprastas, tačiau atsakymas – labai jau komplikuotas. Žinoma, dažnas klausiantysis tikisi sulaukti kažkokio mažytės techninės paslapties atskleidimo. Bėda ta, jog nesu iš tų techniškų tipelių, kur valandų valandas gali diskutuoti apie matricas, dinaminį diapazoną ar geriausią nuotraukų redagavimo platformą. Todėl dažnas mėgėjas nusivilia, kai pradedu taukšti ne apie megapikselius, o apie fotografiją ir jos filosofiją.

Man kokybiška nuotrauka – tai stiprus ryšys su fotografuojamu objektu ar aplinka. Niekada, atvykęs fotografuoti kraštovaizdžio, nepuolu nustatinėti baltos spalvos balanso, diafragmos ar ISO jautrumo. Į vietą visada atvykstu gerokai anksčiau, nei planuoju fotografuoti. Neskubėdamas apeinu planuojamą fotosesijos vietą, stengdamasis nepripėduoti pėdsakų ar neištrypti pievos, priklausomai nuo to, kokiu metų laiku vyksta veiksmas. Stebiu kokia kryptimi krenta šviesa, ieškau įdomių faktūrų, stengiuosi surasti įdomų fotografavimo kampą. O kartais tiesiog atsisėdu vasariškoje pievoje ir uodžiu mane supančius kvapus, girdžiu žolėse čirpiančius žiogus, jaučiu šiltus Saulės spindulius. Neretai toje pačioje pievoje ir prigulu, nes tada atrodo, jog vasariški žolynai mane priima kaip savą, tampu pievos dalimi. Matau kaip riebus voras, pasislėpęs lapų tankmėje, tyko praskrendančios musės. Seku kaip neskubėdama žolės stiebeliu ropoja boružėlė. Taip susiliedamas su mane supančia aplinka, neretai pamatau dalykų, kuriuos norisi nufotografuoti ir kurių, eidamas į šią vietą, aš net nesiruošiau įamžinti. Todėl tam, kad sukurčiau emociškai ir vizualiai patrauklią nuotrauką, pats turiu pajusti fotografuojamos vietos aurą. Dažnai geriausius kadrus pagaunu ne pirmo apsilankymo metu. Ir ne antro. Ir net ne trečio. Tik po keliolikos bandymų jau matau, kas supančioje erdvėje mane žavi labiausiai, koks objektas ar kompozicija perteikia fotografuojamos vietos dvasią geriausiai.

O tada prasideda kitas etapas – laukimas. Bet kas galime nuostabioje vietoje spragtelėti mygtuką ir įamžinti kalnus, krioklį, vandenyno pakrantę ar istorinį miestą. Jei galime mes, tai gali padaryti ir tūkstančiai kitų fotografų. Bet, jei norite užfiksuoti unikalesnį vaizdą, turite daryti tai, ko nedaro kiti. Dažniausiai, tai būna ankstyvo ryto, vėlyvo vakaro ar gūdžios nakties fotografavimas. Aišku, sunku. Aišku, vargina. Bet, jei norite vaizdo, kurio neturi niekas kitas, tai ir turite daryti dalykus, kurių nedaro niekas kitas. Neretai tai būna kėlimasis keletą valandų prieš aušrą, poilsis tik įpusėjus nakčiai, bridimas į vandenį vos tik nutirpus ledui ar fotografavimas pilant lietui. Kitas svarbus aspektas – ne tik paros laikas, bet ir tinkamos gamtinės sąlygos: įspūdingi debesys, paslaptinga rūko širma ar kvapą gniaužiantys žaibai. Šioje vietoje niekada nebūna jokių taisyklių ar garantijų. Tiesiog stebėkite prognozes ir būkite pasiruošę žaibiškai reaguoti. Iš karto pasakysiu, jog 18 atvejų iš 20 teks nusivilti. Prognozuotas nepakartojamas saulėlydis gali subliūkšti dėl storo debesų sluoksnio. Numatomas tirštas rūkas nepasirodys dėl stipraus vėjo. O bauginanti vasariška audra netikėtai išsisklaidys ir pavirs lengvais lietaus debesėliais. Tačiau tie du ar tas vienas kartas, kai visos aplinkybės išsirikiuos Jūsų naudai, tai atpirks visus nuvažiuotus kilometrus, visas neišmiegotas valandas, visas drebulingas žiemos popietes. Kai sąlygos bus tinkamos, kai vaizdo ieškiklyje matysite iki smulkmenų nugludintą kompoziciją ir fotoaparatas bus sureguliuotas iki skausmo pažįstamais nustatymais, beliks tik nuspausti užrakto mygtuką. Klikt! Štai čia ir ateis supratimas ir džiaugsmas kartu – taip, aš turiu TĄ kadrą!

Nuo šio momento Jūs pasidarysite kaip išprotėjęs žvejys – norėsis nufotografuoti ką nors nepaprasto vėl, vėl ir vėl. Net nesvarbu, kiek laiko bei bandymų tam prireiktų. Savo vaizduotėje jau matysite būsimą vaizdą, todėl su kiekviena tokia nuotrauka bus vis lengviau. Orus išmoksite nuspėti net ir be meteorologijos prognozių pagalbos, visa foto technika nuolatos bus tvarkingai supakuota bei paruošta netikėtam išvykimui, o paryčiais pabusite net ir be žadintuvo, jei tik žinosite, kad ryte nusimato gražus saulėtekis. Toks ir būtų mano patarimas – mėgaukitės procesu, tapkite artimas aplinkai, kurią fotografuosite, džiaukitės mažais dalykais. Nenusiminkite dėl ištikusios nesėkmės, bet priimkite tai kaip dėlionės dalį. Kad būtų lengviau susitaikyti su nepavykusiais bandymais, į fotosesijas įtraukite sau mielus dalykėlius – išsivirkite kavos ant laužo, permiegokite gamtos apsuptyje, jaukiai susirangę miegmaišyje ar atsirėmę į medžio kamieną, paskaitykite Jus įkvepiančią knygą. Nevažiuokite fotografuoti, keliaukite gerai praleisti laiko!


Šv. Valentino rytas

Žadintuvas suskamba 5 valandą, ryte. Nenoromis keliuosi ir svirduliuodamas einu į tualetą. Ten dar penketą minučių sėdžiu ant unitazo ir visaip bandau išvaikyti saldaus miego likučius. Žinau, jog gretimame kambaryje, jaukiai susirangiusi miega žmona. Minkštas patalas ir šiltas mylimosios kūnas niekaip nenori dingti iš mano galvos. Jau beveik nusprendžiau ropštis atgal į lovą, kai netikėtai pagalvojau, jog ne kiekvieną dieną tenka lankytis Italijoje. Tai šiek tiek išblaško mintis apie miegą. Atsisuku vandens maišytuvą, bet kišti rankų po vandeniu neturiu visiškai jokio noro. Bukai spoksau į tekančią vandens srovę, kol nusprendžiu užsisakyti traukinio bilietus. Viskas. Kelio atgal nebėra. Po truputį prausiuosi ir rengiuosi. Daiktai sudėti iš vakaro, bet vakare viskas atrodo daug paprasčiau, nei paryčiais, stovint ties drungno vandens srovele. Truputį svyruodamas ir ties posūkiais stabtelėdamas šiek tiek ilgiau nei įprastai, nusigaunu iki traukinio. Traukinyje sėdime penki žmonės: aš, du statybininkai, geležinkelio darbuotojas ir kažkoks benamis. Nejučia susimąsčiau apie socialinį gamtovaizdžių fotografo statusą.. Taip mintijant, praėjo dvidešimt minučių ir aš jau Vernazza stotelėje. Nuo jūros pučia nesmarkus, bet šaltas vėjas. Sudrebu visu kūnu ir žengiu pirmąjį žingsnį. Tada dar ir dar vieną. Nepasidaro nė kiek lengviau, bet einu į priekį. Posūkis dešinėn, keliasdešimt siaurų laiptelių viršun, tada lankas į kairę ir vėl laipteliai į viršų. Dienomis – tai turistinis miestas, tačiau naktimis ir paryčiais jis vis dar priklauso vietiniams gyventojams. Todėl ant galvos varva nuo džiūstančių skalbinių lašantis vanduo, o jūros oras subtiliai susimaišo su prie durų sustatytų šiukšlių maišelių sodriu aromatu. Geras dalykas tas, kad Vernazza – labai mažas kaimelis, todėl netenka ilgai mėgautis vietinių žmonių buitimi. Blogas dalykas tai, kad sulig paskutiniu namu dingsta ir kelio apšvietimas. Aplink dar visiškai tamsu, o eiti tenka nežinomu kalnų keliuku. Klupinėdamas ir slysčiodamas arba ant nukritusių mandarinų, arba ant riebių šliužų šiaip ne taip skinuosi kelią pirmyn. Po gero pusvalandžio esu patenkintas matomu vaizdu, todėl traukiu lauk fotoaparatą bei trikojį. Tada dar dešimt – penkiolika minučių kalibruoju kompoziciją, kol lieku visiškai patenkintas vaizdu, matomu vaizdo ieškiklyje. Pagaliau nusiraminu ir laukiu patekančios Saulės. Kol laukiu, neskubėdamas spragsiu užrakto mygtuką ir stebiuosi galingai krantą talžančiomis bangomis, nors pučia visiškai menkas vėjelis. 8 valandą ryto nusprendžiu, kad rytinei fotosesijai pakaks ir renkuosi žaislus. Užsisakau bilietus atgal ir patraukiu link stoties. Kol atvažiuos traukinys sėdžiu skersvėjų perpučiamoje stotyje ir galvoju, kad jau esu pakankamai pavargęs, o dar visa diena prieš akis – pusryčiai, kelionė traukiniu, pažintis su nauju miestu, apylinkių žvalgytuvės, pietūs, vakarinė fotosesija.