Neretai sulaukiu klausimo – kokį fotografijos patarimą galiu duoti pradedantiesiems? Ir visada, jo sulaukęs, šiek tiek sutrinku. Klausimas – paprastas, tačiau atsakymas – labai jau komplikuotas. Žinoma, dažnas klausiantysis tikisi sulaukti kažkokio mažytės techninės paslapties atskleidimo. Bėda ta, jog nesu iš tų techniškų tipelių, kur valandų valandas gali diskutuoti apie matricas, dinaminį diapazoną ar geriausią nuotraukų redagavimo platformą. Todėl dažnas mėgėjas nusivilia, kai pradedu taukšti ne apie megapikselius, o apie fotografiją ir jos filosofiją.

Man kokybiška nuotrauka – tai stiprus ryšys su fotografuojamu objektu ar aplinka. Niekada, atvykęs fotografuoti kraštovaizdžio, nepuolu nustatinėti baltos spalvos balanso, diafragmos ar ISO jautrumo. Į vietą visada atvykstu gerokai anksčiau, nei planuoju fotografuoti. Neskubėdamas apeinu planuojamą fotosesijos vietą, stengdamasis nepripėduoti pėdsakų ar neištrypti pievos, priklausomai nuo to, kokiu metų laiku vyksta veiksmas. Stebiu kokia kryptimi krenta šviesa, ieškau įdomių faktūrų, stengiuosi surasti įdomų fotografavimo kampą. O kartais tiesiog atsisėdu vasariškoje pievoje ir uodžiu mane supančius kvapus, girdžiu žolėse čirpiančius žiogus, jaučiu šiltus Saulės spindulius. Neretai toje pačioje pievoje ir prigulu, nes tada atrodo, jog vasariški žolynai mane priima kaip savą, tampu pievos dalimi. Matau kaip riebus voras, pasislėpęs lapų tankmėje, tyko praskrendančios musės. Seku kaip neskubėdama žolės stiebeliu ropoja boružėlė. Taip susiliedamas su mane supančia aplinka, neretai pamatau dalykų, kuriuos norisi nufotografuoti ir kurių, eidamas į šią vietą, aš net nesiruošiau įamžinti. Todėl tam, kad sukurčiau emociškai ir vizualiai patrauklią nuotrauką, pats turiu pajusti fotografuojamos vietos aurą. Dažnai geriausius kadrus pagaunu ne pirmo apsilankymo metu. Ir ne antro. Ir net ne trečio. Tik po keliolikos bandymų jau matau, kas supančioje erdvėje mane žavi labiausiai, koks objektas ar kompozicija perteikia fotografuojamos vietos dvasią geriausiai.

O tada prasideda kitas etapas – laukimas. Bet kas galime nuostabioje vietoje spragtelėti mygtuką ir įamžinti kalnus, krioklį, vandenyno pakrantę ar istorinį miestą. Jei galime mes, tai gali padaryti ir tūkstančiai kitų fotografų. Bet, jei norite užfiksuoti unikalesnį vaizdą, turite daryti tai, ko nedaro kiti. Dažniausiai, tai būna ankstyvo ryto, vėlyvo vakaro ar gūdžios nakties fotografavimas. Aišku, sunku. Aišku, vargina. Bet, jei norite vaizdo, kurio neturi niekas kitas, tai ir turite daryti dalykus, kurių nedaro niekas kitas. Neretai tai būna kėlimasis keletą valandų prieš aušrą, poilsis tik įpusėjus nakčiai, bridimas į vandenį vos tik nutirpus ledui ar fotografavimas pilant lietui. Kitas svarbus aspektas – ne tik paros laikas, bet ir tinkamos gamtinės sąlygos: įspūdingi debesys, paslaptinga rūko širma ar kvapą gniaužiantys žaibai. Šioje vietoje niekada nebūna jokių taisyklių ar garantijų. Tiesiog stebėkite prognozes ir būkite pasiruošę žaibiškai reaguoti. Iš karto pasakysiu, jog 18 atvejų iš 20 teks nusivilti. Prognozuotas nepakartojamas saulėlydis gali subliūkšti dėl storo debesų sluoksnio. Numatomas tirštas rūkas nepasirodys dėl stipraus vėjo. O bauginanti vasariška audra netikėtai išsisklaidys ir pavirs lengvais lietaus debesėliais. Tačiau tie du ar tas vienas kartas, kai visos aplinkybės išsirikiuos Jūsų naudai, tai atpirks visus nuvažiuotus kilometrus, visas neišmiegotas valandas, visas drebulingas žiemos popietes. Kai sąlygos bus tinkamos, kai vaizdo ieškiklyje matysite iki smulkmenų nugludintą kompoziciją ir fotoaparatas bus sureguliuotas iki skausmo pažįstamais nustatymais, beliks tik nuspausti užrakto mygtuką. Klikt! Štai čia ir ateis supratimas ir džiaugsmas kartu – taip, aš turiu TĄ kadrą!

Nuo šio momento Jūs pasidarysite kaip išprotėjęs žvejys – norėsis nufotografuoti ką nors nepaprasto vėl, vėl ir vėl. Net nesvarbu, kiek laiko bei bandymų tam prireiktų. Savo vaizduotėje jau matysite būsimą vaizdą, todėl su kiekviena tokia nuotrauka bus vis lengviau. Orus išmoksite nuspėti net ir be meteorologijos prognozių pagalbos, visa foto technika nuolatos bus tvarkingai supakuota bei paruošta netikėtam išvykimui, o paryčiais pabusite net ir be žadintuvo, jei tik žinosite, kad ryte nusimato gražus saulėtekis. Toks ir būtų mano patarimas – mėgaukitės procesu, tapkite artimas aplinkai, kurią fotografuosite, džiaukitės mažais dalykais. Nenusiminkite dėl ištikusios nesėkmės, bet priimkite tai kaip dėlionės dalį. Kad būtų lengviau susitaikyti su nepavykusiais bandymais, į fotosesijas įtraukite sau mielus dalykėlius – išsivirkite kavos ant laužo, permiegokite gamtos apsuptyje, jaukiai susirangę miegmaišyje ar atsirėmę į medžio kamieną, paskaitykite Jus įkvepiančią knygą. Nevažiuokite fotografuoti, keliaukite gerai praleisti laiko!