Žinau, kad ne kartą skaitėte apie penkias ar septynias klaidas, kurių, pasak ekspertų, privalome vengti visomis išgalėmis. Tačiau su tokia formuluote aš būčiau linkęs nesutikti. Visų pirma, man nepatinka pats žodžių junginys „mes privalome“, nes, iš esmės, mes niekada ir nieko neprivalome. O antras dalykas – mokymosi procesas, nedarant klaidų, nėra itin efektyvus. Efektyviausiai pasimokome iš savo padarytų klaidų, todėl ir aš pasidalinsiu savo klaidų sąrašu, kurį sudariau per savo sąlyginai trumpą fotografo gyvenimą. Žinoma, mano klaidos nepadės Jums išvengti savųjų, tačiau susidūrę su problemomis, bent jau nesijausite vieniši ar ištižę, nes labai gali būti, jog kažkas jau buvo užlipęs ant tokio pačio grėblio. Kadangi jau sutarėme, jog šiame rašinyje nerasite jokios stebuklingos panacėjos, kuri Jus išvaduotų nuo klaidų, tačiau bent galėsite paskaityti su kokiais iššūkiais ligi šiol susidūriau aš.
Net negaliu tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų iš fotosesijos grįždavau su netinkamai eksponuotomis nuotraukomis. Labai dažnai, kadrai daryti idealiausiomis apšvietimo sąlygomis, turėdavo arba „išdegintų“ vietų intensyvaus apšvietimo zonoje, arba šešėliai likdavo visiškai juodi, be jokios vaizdinės informacijos juose. Šios klaidos mane išmokė, jog problematiško apšvietimo sąlygomis reikia daryti kelias ekspozicijas (atskirai intensyviam apšvietimui ir atskirai šešėliams), kurias vėliau sujungsiu nuotraukų apdorojimo programomis arba reikia naudoti gradacinius filtrus, kurie suvienodina dangaus ir žemės ekspozicines vertes.
Ne kartą ir ne du nutiko taip, kad po naktinės fotosesijos, kurios metu gaudžiau meteorus ar fotografavau Paukščių Taką, pakeliui namo stabtelėdavau nufotografuoti saulėtekį. Žinoma, momento įkarštyje, apakintas tekančios Saulės ir dangų užliejusių spalvų, nepastebėdavau, kad kadrus lupu su ISO3200 jautrumu, kas savo ruožtu ne vieną ir ne du kadrus pasiuntė tiesiai į šiukšliadėžę. Tai sunkiuoju būdu mane privertė susiprogramuoti fotoaparato parametrus, kad pasukus nustatymų ratuką, fotoaparatas automatiškai pakeičia visus mano pasirinktus nustatymus reikalingus naktinei, dieninei arba ilgo išlaikymo fotografijai.
Kadangi fotografuodamas naudoju vien rankinį fokusavimą, dažniau nei man norėtųsi pripažinti, pamirštu tinkamai sufokusuoti (arba, teisingiau išsireiškus, perfokusuoti) nuotraukas. Taip nutinka dėl to, jog parinkus tinkamus nustatymus ir fokusą pirmam kadrui, dažniausiai po to norisi truputėlį pakeisti kampą, žengti žingsnį atgal ar du į priekį. Fotografavimo nustatymams dažniausiai tai neturi jokios įtakos, tačiau fokusas dėl to kenčia tragiškai. Šiai problemai išspręsti kol kas neturiu jokio įtikinamo metodo, todėl dažniausiai viliuosi, jog viskas bus gerai ir nieko nepamiršiu. Tačiau, kaip rodo praktika, viltis – ne visada pasiteisinanti taktika.
Turbūt, visi žinome tą jausmą, kai grįžus iš įspūdingos fotosesijos norisi kuo greičiau pasidalinti nuotraukomis su savo artimaisiais, draugais ar sekėjais. Žinoma, jog čia nieko blogo, tiesiog pastebėjau, kad per greitai suredaguotos ir publikuotos nuotraukos, dažnai neatskleidžia pilno savo potencialo. Taip jau būna, kad viešai parodę nuotrauką, dažnai prie jos daugiau net nebesugrįžtame. Pavyzdžiui, įkvėpti besileidžiančios Saulės spalvų, galbūt, nepastebime, jog pievoje priešais mišką pradėjo formuotis rūkas, todėl paskubomis suredagavę nuotrauką, joje išryškinome tai, kas tuo metu mus labiausiai įkvėpė, t. y. spalvos, bet rūkas liko nepastebėtas, o jis juk toks puikus instrumentas sukurti nekasdieniškai nuotaikai. Tokiu būdu, per greitai suredaguota ir publikuota nuotrauka, turėjusi didelį potencialą, gali tapti eiliniu saulėlydžio kadru. Šiai problemai išspręsti turiu tokį metodą: perkėlęs nuotraukas iš fotoaparato į kompiuterį, palieku jas mažiausiai kelioms dienoms neliestas, tada padarau pirminį redagavimą ir vėl palieku tą nuotrauką ramybėje bent kelioms valandoms, tada grįžtu ir darau jau paskutines korekcijas. Jei kažkas kelia abejonių, tą procesą galiu ištęsti ir dar ilgiau. Tokiu būdu atsiriboju nuo atsitiktinio emocijų pliūpsnio ir susikoncentruoju į svarbiausius nuotraukos elementus. Savaime aišku, šią taisyklę esu laužęs dažnai (tikrai negaliu šito nuneigti), bet išimtys tik patvirtina taisyklę, ar ne?
Kalbant apie redagavimą, tikrai dažniau, nei man pačiam norėtųsi, esu išgirdęs pastabų, jog nuotraukoje spalvos per sodrios, aplink šviesių ir tamsių zonų susiliejimus susiformavusios auros, per daug užaštrintas vaizdas ir t. t. Žinoma, menas – subjektyvus dalykas, todėl visiems geras nebūsi, bet redaguodamas nuotraukas, stengiuosi vadovautis auksinio vidurio taisykle, kad nuotrauka atrodytų kaip galima arčiau to vaizdo, kurį regėjau fotografavimo metu.
Jeigu reikėtų išrinkti tingiausią fotografą, drąsiai galiu teigti, kad mano kandidatūra niekada neliktų paskutinėse vietose, o dažniausiai, netgi kovotų dėl pagrindinio prizo. Todėl dėl įgimto ir išsiugdyto tingumo, fotografuodamas labai skirtingai erdvėje išmėtytus objektus, turiu prisipažinti, vietoj skirtingų fokuso zonų fotografavimo (fokuso sluoksniavimo), tiesiog sumažinau diafragmos vertę iki mažiausios (f22) ir pyškinau kadrus, tikėdamasis, jog nuotraukose viskas bus aštru. O, Dieve, kaip aš klydau! Žinoma, Dievas čia nekaltas, greičiau kalti fizikai, nes būtent jie atrado reiškinį, vadinamą difrakcija. Todėl, norint išvengti difrakcijos, nenaudokite mažos diafragmos, o, geriau, nufotografuokite keletą kadrų su skirtingais fokusavimo taškais. Šiuolaikinėms programoms sujungti tuos kadrus – juokų darbas.
Anksčiau paminėtas tingumas suformavo netgi atskirą kategoriją mano klaidų sąraše – neprižiūrima technika. Vakar fotografavau sniege, po to trikojį įmečiau į automobilio bagažinę, o ryte vėl patraukiau į fotosesiją, kur bandau išskleisti trikojo kojas, bet jos užšalusios ir net nekrusteli. Žinoma, vietoj to, kad parsinešęs trikojį namo ir jį išvalęs bei išdžiovinęs, aš jį aplipusį tirpstančiu sniegu įmečiau į automobilio bagažinę ir ten pralaikiau iki ryto. Manote kaltas aš?? Nė velnio! Kaltas tingumas. Arba dar iliustracija iš realaus gyvenimo – jau bent tris tūkstančius kartų pažadėjau sau, kad bent kartą per mėnesį nuvalysiu objektyvus, filtrus, fotoaparatą. Kaip man sekasi? Niekaip, tiesiog sėdžiu prie kompo ir jau valandą laiko „Photoshope“ nurinkinėju visokius kotletus nuo svarbių nuotraukos vietų. Šioje vietoje ir vėl neturiu jokio patikimesnio metodo kaip spręsti šią problemą. Kol kas laikau sukryžiavęs pirštus ir tikiuosi, kad technika kaip nors susidoros su mano priežiūra, bet, kaip jau sakiau, viltis – ne itin pasiteisinanti taktika.
Kada nors pamiršote namie piniginę? Check! O trikojį? Check! O atsarginę bateriją? Check! O atminties korteles?? Check ir check! Hm, ką dar galima pamiršti, važiuojant fotografuoti? Aij, fotoaparatą kada nors pamiršote? Check! Kaip spręsti užmaršumo problemas? Bijau, kad tai neišsprendžiama. Tiesiog, tai yra žanro klasika. Fotografijos prakeiksmas.
Dar viena sunkiuoju būdu išmokta fotografijos pamoka – išjunkite virpesių sumažinimo funkciją (angl. Image Stabilisation, shake reduction, etc.), kai fotografuojate ilgesnes nei poros sekundžių ekspozicijas. Jei fotografuojate nuo trikojo, šios funkcijos apskritai galite net neįjungti. O reikalo esmė ta, jog virpesių sumažinimo funkcijos pradeda vibruoti optinius elementus objektyve arba pačiame fotoaparate tam, kad kompensuotų Jūsų rankų drebėjimą fotografavimo metu. Taip, tai naudinga funkcija fotografuojant iš rankos, bet fotografuojant nuo trikojo ir ypač ilgo išlaikymo kadrus, ji tik sugadina nuotrauką.
P. S. Nuotraukos šiame straipsnyje neatspindi klaidų pobūdžio. Šiuo atveju jos naudojamos tik kaip paveiksliukai, kad nebūtų nuobodu skaityti teksto.
patarimai
Į žygį susiruošėme ekspromtu. Mantą teko rinkti taip pat paskubomis: hamakas, miegmaišis, pašiltinimas, apatiniai rūbai, lauko virtuvėlė, kakava, šokoladas, energetinis gėrimas, kareiviškas maisto davinys ir, žinoma, visi fotografijos rakandai. Pakeliui dar chaotiškai pastudijavome vietos žemėlapį ir raminome save, kad viskas bus tvarkoje.
Pirmas netikėtumas laukė ieškant parkavimo vietos. Pasirodo, net ir keliasdešimt kilometrų nuo Oslo vis dar yra sniego. O pakilus net į kelių šimtų metrų aukštį, temperatūra vis dar nukrenta žemiau nulio. Bet į smulkmenas nekreipiame per daug dėmesio ir leidžiamės į kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Klampoti per sniegą su kuprinėmis tas pats, kas bėgti per vandenį – velniškai pavargsti, o įveikei dar tik keliasdešimt metrų. Skubėjimas, nuovargis bei prakeiktas sniegas daro savo tylų darbą ir mes pradedame traukti vienas kitą per dantį. Todėl tokiuose žygiuose šalia savęs reikia turėti laiko ir kelionių patikrintą žmogų, kuris neskuba užpykti dėl vieno kito aštresnio žodžio ir nepradeda verkšlenti, jog be reikalo mes čia atsibastėme, geriau, būčiau namie pasėdėjęs prie Netflix‘o.. Prieky mūsų eina kažkoks vietinis senukas, matyt, išėjęs pasivaikščioti. Bet pamatęs porą kažkokių pusgalvių apsikarsčiusių nešuliais ir kalbančių jam nesuprantama kalba, vyriškis paspartina žingsnį. Mes jau buvome pasiekę ribą, kai tyčiotis vienam iš kito nebebuvo prasmės, todėl visą savo pagiežą nukreipėme į nekaltą senuką ir tyčia sekame jam iš paskos, laikydamiesi keliasdešimties metrų atstumo. Kurį laiką tylomis lenktyniaujame, bet netrukus pasiekiame ežerą, todėl mes pasukame savo keliu, o vienišas keleivis atsipalaiduoja ir neskubėdamas žygiuoja savo keliais.
Pasiekus ežerą, mūsų laukė kitas didelis netikėtumas. Paaiškėjo, kad atėjome visiškai ne į tą vietą, kurią norėjome įamžinti. Čia aš įgijau milžinišką moralinį pranašumą, nes navigacija rūpinosi mano bičiulis, todėl, kol keitėme savo dislokacijos vietą, galėjau be jokios sąžinės graužaties tarkuoti jo šturmano savybes. O jis piktas bei pavargęs turėjo klausytis mano pagiežingų pamokslų, kurie liejosi nenutrūkstama ir veržlia srove, kaip šalia kelio tekantis upokšnis. Galiausiai pasiekę jau suplanuotą vietovę, paruošiame fotoaparatus darbui ir truputį atsipalaiduojame. Surandame ir paruošiame nakvynės vietą: sukabiname hamakus, iškedename miegmaišius bei greitai lendame į apatinius rūbus, nes nuo beprotiško žygio įkaitę kūnai ima vėsti ir darosi nevaikiškai šalta. Kai viską suruošėme ir patys pasiruošėme nakčiai, atėjo metas vakarienei. Vakarienė mudviejų draugijoje – atskira tema. Esame valgę vištienos kepsnį pirmą valandą nakties, pusryčiavome tris valandas keptais blynais (10 vnt.), kepėme dešrainius ir rijome juos prieš pat sugulant miegoti ir t. t. Šį kartą Tomas mus palepino kareivišku maisto daviniu, į kurio sudėtį įėjo kažkokia troškinta mėsa su prieskoniais, kažkokie sausainiai savo maistinėmis ir energetinėmis savybėmis niekuo nenusileidžiantys guminio bato padams, keletas kelerių metų senumo džiovintų riešutų, medus, juodas šokoladas ir krūva celofaninių pakuočių, popierių, servetėlių lyg nuo IKEA baldų. Suryjame visą tą gėrį ir užgeriame karšta kakava. Kol kas fotografuoti dar šviesu, todėl supamės hamakuose. Tomui kilo puiki mintis išgerti energetinius gėrimus. Sugargaliuojame ir juos. Tada prisimename, jog dar turime šokoladukų, kurie netrukus taip pat keliauja į besotes mūsų rykles. Sugraužus po keletą obuolių, ateina metas fotografuoti. Sureguliuojame fotoaparatus ir paliekame juos dirbti savo darbo. Kažkodėl nesinori miego, todėl stovime ir tiesiog šnekučiuojamės. Tomas giriasi, kad padaro šimtą atsispaudimų, bet paprašytas parodyti, kažkodėl, padaro tik penkis. Aš juokiuosi ir netikiu jo pasakomis, todėl Tomas pradeda nervintis bei siūlo eiti miegoti. Taip ir padarome.
Ar esate kada nors miegoje hamake, virš galvos spingsint tūkstančiams žvaigždžių? Nepakartojamas jausmas.. Visų pirma hamakas siūbuoja kaip keltas per audrą. Užsimerkiu ir bandau užmigti, bet netrukus pradeda pykinti, todėl atsimerkiu ir žiūriu į medį, kad susikalibruotų vestibiuliarinis aparatas. Atsirūgstu jautiena. Ir energetiku. Miego, kažkodėl, nesinori. Todėl tyliai guliu ir klausausi naktinio miško garsų. Girdžiu, jog mano bičiulis taip pat nemiega. Vartosi ir dūsauja. Taip gulint, galiausiai, nutirpsta visi šonai, todėl tenka pasitaisyti padėti. Net ir nuo menkiausi judesio hamakas vėl pavirsta į keltą, o aš vėl spoksau į medį. Jautis skrandyje, matyt, irgi jaučiasi ne kaip ir pradeda burbuliuoti. Pradedu nervintis dėl kvailų Tomo užgaidų valgyti naktimis, prieš miegą. Bet garsai gretimame hamake išduoda, kad Tomas taip pat neliko sužavėtas savo mitybos įpročiais. Šiai ne taip sąmonė atsijungia ir trumpam užmiegu. Pabundu nuo to, jog kažkas šviečia prožektoriumi man į veidą, bet netrukus suprantu, kad tai pasisuko priešpilnis Mėnulis ir dabar blizgina man į akis. Atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Bet miegas neima. Priešingai – jaučiuosi visiškai žvalus. Matyt, suveikė energetinis gėrimas.. Iš neturėjimo ką veikti, palengva pradedu suptis hamake, bet jautis pilve taip užburbuliuoja, kad netrukus atsisakau savo sumanymo. Prasivartau ir prasikankinu keletą valandų. Bet, pažiūrėjus į laikrodį, paaiškėjo, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Jaučiu kaip akyse pradeda tvenktis pykčio ašaros. Bet galiu pykti nepykęs, tai vis tiek nieko nepakeis, todėl atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Galiausiai, susinervinęs šoku iš hamako ir einu susirinkti fotoaparato, nes jau pradeda švisti. Tomas taip pat pakyla. Iš jo išvaizdos suprantu, kad naktį praleido taip pat puikiai kaip ir aš, todėl tiesiog žiūrime vienas į kitą ir tylime. Tylą pralaužiame bendru sutarimu išsivirti kakavos. Tai šiek tiek pakelia ūpą. Išgeriame po puoduką garuojančios laimės ir suvalgome šokolado likučius. Kažkodėl vis tiek atsirūgstu jautiena. Nusprendžiame dar šiek tiek pamiegoti. Šį kartą lūžtu akimirksniu.
Šiaip, Tomas – puikus ir nepakeičiamas bendražygis, tačiau jis turi vieną mane iš proto varančią savybę. Vos tik aš įmingu, jis pradeda sukinėtis aplink palapinę ir hamaką bei inkšti, kad jau laikas keltis, kad jis išalko ir panašius niekus. Šis rytas buvo ne išimtis. Šimtą kartų jis mane traukė iš sapnų karalystės, bet šimtą kartų kylanti Saulė ir jos šilti spinduliai sugrąžino mane atgal. Tačiau galiausiai man trūko kantrybė, todėl pramerkiau akis ir riebiai nusikeikiau. Tomas dar bandė viską nuleisti juokais, bet aš vėl atsirūgau jautiena ir tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Pasiūliau vyniotis meškeres bei keliauti namo. Pasiūlymas buvo entuziastingai priimtas, todėl susipakavome žaislus ir patraukėme snieguotais keliukais atgal. Energetinio gėrimo efektas buvo senai pasibaigęs, todėl žygiuoti buvo sunku. Pasiekus automobilį, nuotaika šiek tiek pasitaisė. O veidrodėlyje stebėdamas tolstančius kalnus, netgi pajuntu, kad šis nuotykis – ne toks jau ir blogas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl paskutinį kartą atsirūgstu jautiena ir mes skubame namo, kur laukia patogūs ir šilti patalai.
Nuotraukos-gimimas
Neretai sulaukiu klausimo – kokį fotografijos patarimą galiu duoti pradedantiesiems? Ir visada, jo sulaukęs, šiek tiek sutrinku. Klausimas – paprastas, tačiau atsakymas – labai jau komplikuotas. Žinoma, dažnas klausiantysis tikisi sulaukti kažkokio mažytės techninės paslapties atskleidimo. Bėda ta, jog nesu iš tų techniškų tipelių, kur valandų valandas gali diskutuoti apie matricas, dinaminį diapazoną ar geriausią nuotraukų redagavimo platformą. Todėl dažnas mėgėjas nusivilia, kai pradedu taukšti ne apie megapikselius, o apie fotografiją ir jos filosofiją.
Man kokybiška nuotrauka – tai stiprus ryšys su fotografuojamu objektu ar aplinka. Niekada, atvykęs fotografuoti kraštovaizdžio, nepuolu nustatinėti baltos spalvos balanso, diafragmos ar ISO jautrumo. Į vietą visada atvykstu gerokai anksčiau, nei planuoju fotografuoti. Neskubėdamas apeinu planuojamą fotosesijos vietą, stengdamasis nepripėduoti pėdsakų ar neištrypti pievos, priklausomai nuo to, kokiu metų laiku vyksta veiksmas. Stebiu kokia kryptimi krenta šviesa, ieškau įdomių faktūrų, stengiuosi surasti įdomų fotografavimo kampą. O kartais tiesiog atsisėdu vasariškoje pievoje ir uodžiu mane supančius kvapus, girdžiu žolėse čirpiančius žiogus, jaučiu šiltus Saulės spindulius. Neretai toje pačioje pievoje ir prigulu, nes tada atrodo, jog vasariški žolynai mane priima kaip savą, tampu pievos dalimi. Matau kaip riebus voras, pasislėpęs lapų tankmėje, tyko praskrendančios musės. Seku kaip neskubėdama žolės stiebeliu ropoja boružėlė. Taip susiliedamas su mane supančia aplinka, neretai pamatau dalykų, kuriuos norisi nufotografuoti ir kurių, eidamas į šią vietą, aš net nesiruošiau įamžinti. Todėl tam, kad sukurčiau emociškai ir vizualiai patrauklią nuotrauką, pats turiu pajusti fotografuojamos vietos aurą. Dažnai geriausius kadrus pagaunu ne pirmo apsilankymo metu. Ir ne antro. Ir net ne trečio. Tik po keliolikos bandymų jau matau, kas supančioje erdvėje mane žavi labiausiai, koks objektas ar kompozicija perteikia fotografuojamos vietos dvasią geriausiai.
O tada prasideda kitas etapas – laukimas. Bet kas galime nuostabioje vietoje spragtelėti mygtuką ir įamžinti kalnus, krioklį, vandenyno pakrantę ar istorinį miestą. Jei galime mes, tai gali padaryti ir tūkstančiai kitų fotografų. Bet, jei norite užfiksuoti unikalesnį vaizdą, turite daryti tai, ko nedaro kiti. Dažniausiai, tai būna ankstyvo ryto, vėlyvo vakaro ar gūdžios nakties fotografavimas. Aišku, sunku. Aišku, vargina. Bet, jei norite vaizdo, kurio neturi niekas kitas, tai ir turite daryti dalykus, kurių nedaro niekas kitas. Neretai tai būna kėlimasis keletą valandų prieš aušrą, poilsis tik įpusėjus nakčiai, bridimas į vandenį vos tik nutirpus ledui ar fotografavimas pilant lietui. Kitas svarbus aspektas – ne tik paros laikas, bet ir tinkamos gamtinės sąlygos: įspūdingi debesys, paslaptinga rūko širma ar kvapą gniaužiantys žaibai. Šioje vietoje niekada nebūna jokių taisyklių ar garantijų. Tiesiog stebėkite prognozes ir būkite pasiruošę žaibiškai reaguoti. Iš karto pasakysiu, jog 18 atvejų iš 20 teks nusivilti. Prognozuotas nepakartojamas saulėlydis gali subliūkšti dėl storo debesų sluoksnio. Numatomas tirštas rūkas nepasirodys dėl stipraus vėjo. O bauginanti vasariška audra netikėtai išsisklaidys ir pavirs lengvais lietaus debesėliais. Tačiau tie du ar tas vienas kartas, kai visos aplinkybės išsirikiuos Jūsų naudai, tai atpirks visus nuvažiuotus kilometrus, visas neišmiegotas valandas, visas drebulingas žiemos popietes. Kai sąlygos bus tinkamos, kai vaizdo ieškiklyje matysite iki smulkmenų nugludintą kompoziciją ir fotoaparatas bus sureguliuotas iki skausmo pažįstamais nustatymais, beliks tik nuspausti užrakto mygtuką. Klikt! Štai čia ir ateis supratimas ir džiaugsmas kartu – taip, aš turiu TĄ kadrą!
Nuo šio momento Jūs pasidarysite kaip išprotėjęs žvejys – norėsis nufotografuoti ką nors nepaprasto vėl, vėl ir vėl. Net nesvarbu, kiek laiko bei bandymų tam prireiktų. Savo vaizduotėje jau matysite būsimą vaizdą, todėl su kiekviena tokia nuotrauka bus vis lengviau. Orus išmoksite nuspėti net ir be meteorologijos prognozių pagalbos, visa foto technika nuolatos bus tvarkingai supakuota bei paruošta netikėtam išvykimui, o paryčiais pabusite net ir be žadintuvo, jei tik žinosite, kad ryte nusimato gražus saulėtekis. Toks ir būtų mano patarimas – mėgaukitės procesu, tapkite artimas aplinkai, kurią fotografuosite, džiaukitės mažais dalykais. Nenusiminkite dėl ištikusios nesėkmės, bet priimkite tai kaip dėlionės dalį. Kad būtų lengviau susitaikyti su nepavykusiais bandymais, į fotosesijas įtraukite sau mielus dalykėlius – išsivirkite kavos ant laužo, permiegokite gamtos apsuptyje, jaukiai susirangę miegmaišyje ar atsirėmę į medžio kamieną, paskaitykite Jus įkvepiančią knygą. Nevažiuokite fotografuoti, keliaukite gerai praleisti laiko!
patarimai
