Žadintuvas suskamba 5 valandą, ryte. Nenoromis keliuosi ir svirduliuodamas einu į tualetą. Ten dar penketą minučių sėdžiu ant unitazo ir visaip bandau išvaikyti saldaus miego likučius. Žinau, jog gretimame kambaryje, jaukiai susirangiusi miega žmona. Minkštas patalas ir šiltas mylimosios kūnas niekaip nenori dingti iš mano galvos. Jau beveik nusprendžiau ropštis atgal į lovą, kai netikėtai pagalvojau, jog ne kiekvieną dieną tenka lankytis Italijoje. Tai šiek tiek išblaško mintis apie miegą. Atsisuku vandens maišytuvą, bet kišti rankų po vandeniu neturiu visiškai jokio noro. Bukai spoksau į tekančią vandens srovę, kol nusprendžiu užsisakyti traukinio bilietus. Viskas. Kelio atgal nebėra. Po truputį prausiuosi ir rengiuosi. Daiktai sudėti iš vakaro, bet vakare viskas atrodo daug paprasčiau, nei paryčiais, stovint ties drungno vandens srovele. Truputį svyruodamas ir ties posūkiais stabtelėdamas šiek tiek ilgiau nei įprastai, nusigaunu iki traukinio. Traukinyje sėdime penki žmonės: aš, du statybininkai, geležinkelio darbuotojas ir kažkoks benamis. Nejučia susimąsčiau apie socialinį gamtovaizdžių fotografo statusą.. Taip mintijant, praėjo dvidešimt minučių ir aš jau Vernazza stotelėje. Nuo jūros pučia nesmarkus, bet šaltas vėjas. Sudrebu visu kūnu ir žengiu pirmąjį žingsnį. Tada dar ir dar vieną. Nepasidaro nė kiek lengviau, bet einu į priekį. Posūkis dešinėn, keliasdešimt siaurų laiptelių viršun, tada lankas į kairę ir vėl laipteliai į viršų. Dienomis – tai turistinis miestas, tačiau naktimis ir paryčiais jis vis dar priklauso vietiniams gyventojams. Todėl ant galvos varva nuo džiūstančių skalbinių lašantis vanduo, o jūros oras subtiliai susimaišo su prie durų sustatytų šiukšlių maišelių sodriu aromatu. Geras dalykas tas, kad Vernazza – labai mažas kaimelis, todėl netenka ilgai mėgautis vietinių žmonių buitimi. Blogas dalykas tai, kad sulig paskutiniu namu dingsta ir kelio apšvietimas. Aplink dar visiškai tamsu, o eiti tenka nežinomu kalnų keliuku. Klupinėdamas ir slysčiodamas arba ant nukritusių mandarinų, arba ant riebių šliužų šiaip ne taip skinuosi kelią pirmyn. Po gero pusvalandžio esu patenkintas matomu vaizdu, todėl traukiu lauk fotoaparatą bei trikojį. Tada dar dešimt – penkiolika minučių kalibruoju kompoziciją, kol lieku visiškai patenkintas vaizdu, matomu vaizdo ieškiklyje. Pagaliau nusiraminu ir laukiu patekančios Saulės. Kol laukiu, neskubėdamas spragsiu užrakto mygtuką ir stebiuosi galingai krantą talžančiomis bangomis, nors pučia visiškai menkas vėjelis. 8 valandą ryto nusprendžiu, kad rytinei fotosesijai pakaks ir renkuosi žaislus. Užsisakau bilietus atgal ir patraukiu link stoties. Kol atvažiuos traukinys sėdžiu skersvėjų perpučiamoje stotyje ir galvoju, kad jau esu pakankamai pavargęs, o dar visa diena prieš akis – pusryčiai, kelionė traukiniu, pažintis su nauju miestu, apylinkių žvalgytuvės, pietūs, vakarinė fotosesija.